Dokumentika, skirta garsinančiai Lietuvą pianistei MŪZAI RUBACKYTEI. Filmas skirtas nebūtinai reguliariai besilankantiems valst. filharmonijoje į pianistų rečitalius. Žmogiškas pasakojimas apie valingą, užsispyrusiai siekiančią savo tikslo talentingą asmenybę. Prisipažinsiu, kad aš tikrai nesu tokių koncertų dažnas lankytojas. M.Rubackytės soliniame koncerte buvau sykį prieš keliolika metų. Profanišku žvilgsniu pastebėjau sunkiai apibūdinamas solistės manieringumo, pozos apraiškas. Tokių pojūčių nepatirdavau pvz. Geniušų koncertuose. Bet gal tik aš kaltas, kad tokia nuomonė susidarė. Aišku, pianistės meistrystė nekėlė abejonių. Mūza Rubackytė turi gausų būrį gerbėjų, nes ilgametė sėkminga koncertinė veikla kalba pati už save.
Filmo kūrėjams pasisekė, jog yra išssaugota vaikystės ir ankstyvos jaunystės filmuota medžiaga apie pirmuosius žingsnius muzikoje. Tai patys nuoširdžiausi kadrai! Deja, vėlesnis žygis per moters karjeros ir gyvenimo etapus, suteikia įtarimą, kad pati pianistė imasi režisuoti pasakojimus apie jos patirtus gyvenime faktus. Rodosi kalba tai, ką būtinai jai norėjosi pasakyti. Todėl atsiranda tarsi baltų dėmių. Muzikė turėjo 3 santuokas. Bet apie pirmus 2 vyrus ėmusi šnekėti, po to tarsi pamiršta tą temą ir iš dokumentinio pasakojimo jie tiesiog išnyksta. Kažkaip pritrūksta kolegų pianistų, orkestro dirigentų, muzikos kritikų pasakymų, kuo ypatinga pianistė MŪZA RUBACKYTĖ, jei pasaulyje pasiekė tokią šlovingą karjerą. Jaučiasi žvilgsnio trūkumas iš šalies, vyraujant paties filmo herojaus kalbėjimui apie save.
Nežiūrint to, filmas vertingas, susidarant nuomonę apie kainą, kurią tenka mokėti tampant savo profesijos įžymybe. Ne visi sutiktų tiek aukotis, kad vėliau neeilinės pastangos išvirstų pilnų salių ovacijomis.
