Agnė Marcinkevičiūtė MŪZA

Dokumentika, skirta garsinančiai Lietuvą pianistei MŪZAI RUBACKYTEI. Filmas skirtas nebūtinai reguliariai besilankantiems valst. filharmonijoje į pianistų rečitalius. Žmogiškas pasakojimas apie valingą, užsispyrusiai siekiančią savo tikslo talentingą asmenybę. Prisipažinsiu, kad aš tikrai nesu tokių koncertų dažnas lankytojas. M.Rubackytės soliniame koncerte buvau sykį prieš keliolika metų. Profanišku žvilgsniu pastebėjau sunkiai apibūdinamas solistės manieringumo, pozos apraiškas. Tokių pojūčių nepatirdavau pvz. Geniušų koncertuose. Bet gal tik aš kaltas, kad tokia nuomonė susidarė. Aišku, pianistės meistrystė nekėlė abejonių. Mūza Rubackytė turi gausų būrį gerbėjų, nes ilgametė sėkminga koncertinė veikla kalba pati už save.

Filmo kūrėjams pasisekė, jog yra išssaugota vaikystės ir ankstyvos jaunystės filmuota medžiaga apie pirmuosius žingsnius muzikoje. Tai patys nuoširdžiausi kadrai! Deja, vėlesnis žygis per moters karjeros ir gyvenimo etapus, suteikia įtarimą, kad pati pianistė imasi režisuoti pasakojimus apie jos patirtus gyvenime faktus. Rodosi kalba tai, ką būtinai jai norėjosi pasakyti. Todėl atsiranda tarsi baltų dėmių. Muzikė turėjo 3 santuokas. Bet apie pirmus 2 vyrus ėmusi šnekėti, po to tarsi pamiršta tą temą ir iš dokumentinio pasakojimo jie tiesiog išnyksta. Kažkaip pritrūksta kolegų pianistų, orkestro dirigentų, muzikos kritikų pasakymų, kuo ypatinga pianistė MŪZA RUBACKYTĖ, jei pasaulyje pasiekė tokią šlovingą karjerą. Jaučiasi žvilgsnio trūkumas iš šalies, vyraujant paties filmo herojaus kalbėjimui apie save.

Nežiūrint to, filmas vertingas, susidarant nuomonę apie kainą, kurią tenka mokėti tampant savo profesijos įžymybe. Ne visi sutiktų tiek aukotis, kad vėliau neeilinės pastangos išvirstų pilnų salių ovacijomis.





Meno kritikė JŪRATĖ VYSOCKAITĖ:

„Neseniai buvo išleista pianistės Mūzos Rubackytės autobiografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, 2022), o dabar klasikinei muzikai neabejingus žiūrovus traukia dokumentinio filmo „Mūza“ (vasario 27 d.) seansai. Knyga buvo sukurta groti, o ne rašyti mokančio žmogaus, naivus gimnazistės užrašų stilius nesiekė profesionalės grojimo lygio, todėl portretinės „antros dalies“ tikrai reikėjo. Kokia ji?

Pilnametražis filmas pirmiausia nustebina archyvuose rasta medžiaga – režisierė Agnė Marcinkevičiūtė aptiko netgi mūsų žvaigždės vaikystės kadrus, demonstruojančius, kad ši menininkė ėmė dirbti ir švytėti jau nuo mažų dienų. Auksiniai kadrai (regis, iš Bytautės Pajėdienės „Tarybų Lietuvos“ kronikos žurnalų)!

Dabartinė Mūza atvyksta apžiūrėti savo senojo buto, susitinka su klasės ir kurso draugėmis, kurios vienu balsu patvirtina: „Kieme ji nežaisdavo, nes grodavo.“ Šeimos istorija įdomi, paslaptinga ir neišpasakota, motinos ir dukters ryšys vertas atskiros psichologinės kino dramos (užprogramuojantis gyvenimą vardas, tėvo išstūmimas iš orbitos).

Gaila, kad režisierė (ir prodiuserė Živilė Gallego) neiškirpo standartinių, iš knygos ataidinčių frazių apie stovėjimą eilėse prie kaulų ir apelsinų, apie kažin kokį vidinį pasipriešinimą santvarkai… Nuogi biografijos faktai liudija ką kita – be mūsų Konservatorijos, ypač be studijų pas geriausius Maskvos pedagogus pianistė nebūtų tapusi tuo, kuo tapo. Bet tu pats, filmo žiūrove, turi susidėlioti šiuos logiškus istorinius taškus, nes jie minimi prabėgom: M. Rubackytė, 1989 m. „ištrūkusi iš sovietinio lagerio“, Paryžiuje, pasirodo, viską pradėjo nuo nulio, ilgai grojo privačiuose vakarėliuose ir pan. Išties, žmogaus biografija – tai atsiminimų ir fantazijos vaisius.

Kylančios žvaigždės jausmų pasaulis atveriamas logiškiau: jos gyvenimo pakeleiviai minimi tik užuominomis (išskyrus dabartinį, visur lydintį vyrą), bet tai nekliūna, nes „muzika buvo ir yra svarbiausia, visa kita – paskui“.

Pianistę (ir Vilnių vėl kitaip – skaidriai, skambiai) nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis, grojimą įrašė garso režisierius Jonas Jocys. Ilgoje kino biografijoje daugoka teksto, skambančio keliomis kalbomis ir blaškančio dėmesį, atitraukiančio nuo muzikos. Bet juk filmas apie M. Rubackytę negali būti šopeniškas, jis stilistiškai turbūt orientuotas į jos mylimą Ferencą Lisztą?“